Kelionė laivu ir atradimai Koh Rong Samloem saloje

Kiek pavargę nuo pokerio, nusprendėme, pagaliau, sau leisti truputį pakeliauti ir atsipalaiduoti. Šį kartą neapsikrovėme ir kelionės patys neplanavome, nusipirkome ekskursiją  su įskaičiuotu maistu, žvejyba, nardymu, plaukimu laivu, ekskursiją po džiungles ir t.t. Viskas kainavo 20 $ žmogui. Skamba nesveikai kietai, tačiau pasirodo, kad net ir Kambodžoje reklaminiai lankstinukai ne visada sutampa su realybe. :D  Su organizaciniais reikalais ir laiko suvokimu yra truputį (švelniai tariant) nesklandumų. Na bet apie viską smulkiau ir iš eilės.

Išplaukėme anksti ryte, 9.30 vietos laiku (taip, man tai reiškia anksti).  Tikėjaus kažko panašaus į „Party boat“ (žr. video), tačiau jau lipant į laivą buvo akivaizdu, kad stipraus vakarėlio čia neužkursi, truputį ne ta publika. Mes buvome tikriausiai patys jauniausia laive, visi kiti gan solidaus amžiaus. Na, bet nieko tokio ir be vakarėlio galima gerai praleisti dieną. Laivas trijų aukštų, netviska prabanga, tačiau visai jaukus, įsitaisėme trečiame aukšte ant gultų ir visą kelią ne tik grožėjomės vaizdais, bet ir kaitinomės saulėje. To pasekmės mane kamuoja ir dabar, vis dar degu. :D Po maždaug pusvalandžio plaukimo sustojome prie vienos iš salų, tačiau gan toli nuo kranto, tiek toli, kad su savo plaukimo įgūdžiais nespėčiau nuplaukti ir grįžti per mums skirtą laiką. Žinoma šiek tiek paplaukiojau, nardyti nemėginau, nes ne tik nemoku, bet ir nelabai mėgstu, Marius bandė, sakė matė žuvų. :D  Šioje stotelėje buvau kiek piktoka, kad negali mūsų priplukdyti arčiau salos, nes ji atrodė nelabai gyvenama, todėl ramybės nedavė mintis, kad gal čia filmavo 31-ą „Išlikimo sezoną“, kaip žinia aš viena iš tų keistuolių, kur matė visus sezonas. :D Na bet ką padarysi, sustoję buvome neilgam, tačiau spėjau pamatyti kaip moteris panikuoja ir skęsta su liemene, bet čia tokia liūdnesnė istorija. :D

Kita stotelė - Koh Rong Samloem, bet prieš atplaukiant užkąskime. Man atrodo, kad kol esu Kambodžoje dar nevalgiau tokio neskanaus maisto. Rinkomės iš keleto patiekalų vištiena su pomidorais, vištiena su imbieru ir vištiena su kažkuo neaiškiu, dar kažkokios bulvės ir žinoma šalia makaronai arba ryžiai, įsidėjau visko po truputį – buvo labai blogai, beveik visur bet ne tik vištienoj su imbieru buvo imbiero, o imbieras man skanus tik dvejuose pavidaluose – imbieriniai sausainiai ir imbieras prie sušių, žodžiu, ne kas, bet nepavalgyti plaukėm.  :D Atsigėriau kavos ir nuploviau šį kartą nevykusius Azijos skonius, per tą laiką spėjome pasiekti kelionės tikslą. Per garsiakalbį kelionės vadovas keistoku balsu šaukė „Welcome to paradise“. Šį kartą nemelavo – tik išlipus iš laivo pirma man į galvą šovusi mintis buvo – „o kodėl mes nesugalvojom gyventi čia?“ Smėlis baltesnis nei paplūdimiuose, prie kurių gyvenam, vanduo – žydresnis, pasakiškai gražu ir ramu. Pasivaikščiojome paplūdimiu, pasisupome ant sūpynių, paaikčiojame „Kaip čia gražu, kaip čia faina“, aišku, išsimaudėm ir traukėm ieškoti nuotykių. 

Nevedžioja po džiungles, kaip žadėjo, tai patys pasivedžiosim. Ėjom išmintu takeliu, kol priėjom milžiniškus laiptus, sakydama milžiniškus aš nė trupučio neperdedu – tai 10 kartų sunkiau nei Aleksoto laiptai, kuriais aš lipdavau gan dažnai, kai teko ten gyventi. Ne tik sunkiau, bet ir gerokai pavojingiau ir tai neturi nieko bendro su saugumu einant naktį ir nešantis pilną kuprinę pinigų. Kai įveiki vieną atkarpą ir atrandi iš rastų sudėtą pakylą, atrodo, kad jau viskas – pabaiga, bet palypėjus supranti, kad jie dar nesibaigė... Nuo kalno viršūnės atsivėrė tikrai neblogas vaizdas, tačiau verta lipti ir dėl kitų atradimų. Pasibaigus laiptams, ėjome gilyn į mišką ir išgirdome muziką, todėl judėjome pagal garsą, galiausiai priėjome stovyklavietę, kuri atėmė žadą, galėjau pasakyti tik vieną stiprų WOW. Jauni žmonės pasistatę keletą palapinių iš kažkur atsivedę elektrą, pasidarę barą, laužavietę, stalus, gyvena tiesiog miške. Atvažiuoji į Kambodžą ir žaidi išlikimą, belekaip kietai, gali čia gyventi, o tavo vienintelės išlaidos – pinigai, kuriuos išleidi maistui! Mus pavaišino šaltinio vandeniu ir pakvietė į gruodžio 12 vyksiantį Full moon party, gal ir apsilankysim.

Laikas mus jau spaudė, todėl turėjome leistis laiptais ir skubėti atgal į laivą. O laiptais per daug nepriskubėsi, patikėkit, lipimas tais laiptais reikalauja didesnės koncentracijos nei žaidžiant pokerį ir viena klaida čia gali kainuoti ne 100 eurų, o gyvybę :D Tačiau viskas baigės gerai, nusileidom sveiki ir gyvi, į laivą spėjom. Kelionė atgal įdomi buvo tik tuo, kad nori nenori teko susivokti, kad gal visgi mes tikrai rytų europiečiai, nes buvo siūloma ateiti prie baro ir atsigerti nemokamo alaus, su sąlyga, kad gerti teks per nardymo įrangą ir tragiškai greitai. Spėkit, kas susidomėjo šiuo pasiūlymu, mes – trys lietuviai ir viena rusė, išvadas pasidarykit patys :DDD

Taigi, manau kad į šią salą, tikrai, dar sugrįšim, tik kitą kartą nebesirinksim ekskursijos, o plauksim savarankiškai, be šių „privalumų“ kelionė pirmyn atgal laivu kainuoja 5$.

Linkėjimai ir laukit staigmenų J

Kambodža mano lėkštėje

Kaip ir žadėjau, šį kartą papasakosiu apie maistą Kambodžoje. Ankstesniuose įrašuose jau šiek tiek užsiminiau apie neblogą užkandį – tarakonus ir panašius dalykus, tačiau šiandien grįžtam į kasdienybę. J

Kaip žinia, prieš atvažiuojant į šį nepažintą kraštą, dirbau virtuvėj, todėl maistas man pačiai labai įdomi tema. Keista, tačiau gyvendama čia gaminau vos kelis kartus. Virtuvėje praleidžiu labai mažai laiko dėl labai paprastos priežasties – neapsimoka. Pirkti produktus ir gamintis namuose dažniausiai kainuoja brangiau nei valgyti kavinėje. Ką reiškia brangiau? Mėsos ir pieno produktai parduotuvėje kainuoja visišką kosmosą, pavyzdžiui, 12 dolerių už šaldytų dešrelių pakuotę, 3 doleriai už sviesto pakelį. Aišku, buvo ir dar labiau nustebinusių kainų – 7 doleriai už mažą stiklainiuką marinuotų agurkų. Kiek pigiau įvairių produktų galima nusipirkti turguje, bet karštyje ant prekystalio pusę dienos gulinti kiauliena neatrodo labai patraukliai. Kažkodėl turgaus pardavėjai supranta, kad šviežias jūros gėrybes reikia laikyti lede, o ant prekystalio gulinti salmoneliozė – nieko tokio. Neužilgo turėčiau gauti lauktuvių iš namų, kaimiški tėvų „auginti“ ir rūkyti lašiniai bus geriausia gimtadienio dovana EVER. Keletą kartų pirkome krevetes, lyginant kiek kainuoja įvairūs dalykai šioje šalyje, atrodė, kad mokame visai brangiai, bet pagalvojus apie kainas Lietuvoje, pasijunti kaip rojuje. 6 doleriai už 1 kilogramą šviežių krevečių! Nesu jūros gėrybių ruošimo specialistė, bet gavosi visai neblogai. Dar kartais kepu kiaušinienę arba verdu ryžius, panašu kad po šio pusmečio atgal į virtuvę manęs niekas nebepriims :D.

Labiausiai stebina tai, kad nepaisant tokių kainų parduotuvėje, kavinėse maistas labai pigus. Už 2-3 dolerius gali labai sočiai ir skaniai pavalgyti, o daugumos kavinių meniu atrodo kaip storiausias šeimos nuotraukų albumas, taigi, kažką mėgstamo ras visi. Dažnoje kavinėje meniu rasite ir vietinių (Khmerų) patiekalų ir tų, kuriuos galima priimti kaip pataikavimą europiečiams. Aišku, dėmesys skiriamas ir tų šalių virtuvei, iš kurių čia atvažiuoja daugiausiai turistų. Pavyzdžiui, vienos kavinės meniu radome rusiškus barščius, rusišką mišrainę (kažkas panašaus į mūsų baltą), koldūnus. Ne vienoje kavinėje siūlomi angliški pusryčiai, fish and chips ir pan. Aišku, kaip gi be nevykusių burgerių, picų ir čili troškinių! Beveik visų meniu pagrindą sudaro ryžiai arba makaronai (noodle) su įvairiais pasirinkimais (jautiena, kiauliena, vištiena, jūros gėrybės, daržovės, tofu, kiaušiniai), kartą buvau aptikus ir įdomesnių pasirinkimo variantų, pavyzdžiui, kengūriena. Pusryčiams siūlomi įvairūs omletai, sumuštiniai, blynai, vaisiai su jogurtu ir kt. Rinktis yra iš ko, tik reikia atrasti pačias geriausias vietas. Pastarąsias kelias savaites visą laiką valgome toje pačioje vietoje, išskyrus dienas, kai užsinorim picos, radom čia itališką piceriją, kainos kiek didesnės (pigiausia pica 4 doleriai), tačiau picos beveik tobulos, o ir italas savininkas labai malonus, gal kiek trūksta lietuviškumo (česnakinio ir tomato), bet šiaip sakom „nu super“ :D. Žodžiu, iš esmė gyvenam neblogai, valgom skaniai ir pakankamai sveikai.

Dauguma kavinių yra labai paprastos ir įsikūrę tiesiog gyvenamuose namuose arba kieme, terasoje. Šeimos moteris gamina maistą, o šeimos vyras būna ten pat, kur mes valgome, ir išsidrėbęs žiūri televizorių, dar kartais vaikai atneša alaus :DD Teko matyti keletą virtuvių iš arčiau, dažniausiai neatrodo labai estetiškai, lietuviškos patikros tikrai nepraeitų, bet nesuku dėl to galvos, nes atneštas maistas atrodo patraukliai ir dažniausiai būna skanus, nemalonumų su skrandžiu, čia gyvendama, turėjau tik kartą.  Kupstyte, tu čia išprotėtum, nes čia tikrai daugiau problemų, nei nenuvalytas stalčiaus kraščiukas. :D  Nenustembame, kai paruošimo darbai tiesiog vyksta lauke, šalia laksto keletas vištų, kai pamatai tokį vaizdą, bent jau susikuri iliuziją, kad gali būti, jog tikrai valgei vištieną, o ne kažką įdomesnio. :D Maisto laukti dažniausiai tenka visai ilgai, o belaukiant girdisi, kaip kažkas čirška keptuvėje, tai palieka visai gerą įspūdį, nes žinai, kad gauni ne pašildytą, o ką tik pagamintą patiekalą. Dėl aptarnavimo niekas per daug nesijaudina, gali būti, kad jeigu atėjai pavalgyti ne viena, savo patiekalą gausi tik tada, kai visi jau bus pavalgę, būna, kad kava „ateina“ vėliau nei omletas ir panašių dalykų, kuriuos dažnai sudėtinga suvokti europiečiams. Jeigu užsisakėte maisto išsinešti ir paprašėte, kad jis būtų be svogūnų, o šeimininkė pamiršo, tada jūs, atnešus maistą, tikslinatės, ar tikrai nebus svogūnų, menka bėda, ji nusineša dėžutę atgal į virtuvę, apverčia salotas, ant kurių viršaus užpiltas svogūnų padažas, kita puse ir problema išspręsta, „prašau, be svogūnų“.

Tai va taip ir gyvenam. Besistebėdami, priprasdami ir besimėgaudami. J

P.S. lapkričio gale gausiu fotiką, tai bus truputį daugiau kokybės :)