Ir Lenkijoj tranzuoti galima
Pradėsiu nuo to, kad apie tokį nuotykį svajojau jau seniai, tačiau visada surasdavau pasiteisinimų, kodėl ne šiandien, kodėl ne dabar. Bet galiausiai atėjo diena, kai be jokių išankstinių apmąstymų netgi be jokios nuojautos nusprendžiau, kad po savaitės išeisiu į kelią. Ilgai nesiruošiau, kuo mažiau daiktų, tuo lengvesnė kelionė, kuo mažiau planavimo, tuo daugiau šansų, kad nebus kuo nusivilti.
Taigi, kelionę autostopu pradėjome netoli mano tėvų namų Prienų rajone, Liepos 4 dieną su mintimi, kad su pakeleivingais automobiliais nuvažiuosime kiek per 6000 km. Planuojame keliauti per 10 šalių – Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Juodkalniją, Bosniją ir Hercogoviną, Serbiją, Bulgariją, Turkiją ir galiausiai Gruziją. Žinoma, jeigu gerai seksis ir patiems patiks neatmetame galimybės atsidurti ir kituose kraštuose. Labai smagu, kad kelionės neapibrėžėme jokiais laiko rėmais, todėl galime neskubėti ir patikusiose vietose pabūti kiek norisi, manau tai visos kelionės metu bus milžiniško dydžio pliusas.
Apniukęs dangus nesugebėjo numušti entuziazmo, kuriuo degėme, todėl visai nedvejodami kėlėme nykštį ir gaudėme pirmuosius palankiai į tokius keliautojus žiūrinčius vairuotojus. Lietuvoje užsibūti neteko, bet kaimyninė Lenkija pasitiko smarkiu lietumi ir ne pačiais empatiškiausiais vairuotojais. Aišku, blogi dalykai kažkada baigiasi (kol kas aš ne apie Lenkiją, baigėsi tik lietus J). Šiek tiek užstrigome prie Varšuvos, todėl pirmąją naktį teko praleisti be gražaus kraštovaizdžio, apleistame lauke Radom (ne taip ir ieškojom J) miestelyje. Visa laimė, kad pabudus jau švietė saulė, o mūsų sunkiose kuprinėse yra visko, ko reikia tobulam rytui (KAVOS ir „mini virtuvė“).
Į kelią ėjome vėl pakilios nuotaikos. Lenkijoje jokių tikslų neturėjome, tai vienintelė šalis, kurią tiesiog norėjome pravažiuoti. Antrąją kelionės dieną truputį „užlūžome“ prie Krokuvos, bet Slovakijos sieną pasiekėme, kai dar buvo šviesu.
Nakvynei išsirinkome nuganytą pievą nuošalioje vietoje su vaizdu į kalnus šalia nedidelio miestelio, o gal kaimo Trestena. Iki sutemstant spėjome ne tik įsikurti, bet ir pasigaminti dešrainių su pigia (ironiškai pabrėžiu) lenkiška dešra. Vos tik susiruošus miegoti prasidėjo audra, smarkus lietus, žaibai, įdomu ar ilgai mus vysis tokie orai. Audrą išgyvenom, ryte vėl švietė saulė, aiškaus plano neturėjom, bet norėjosi judėti gilyn į Slovakiją. Per pirmas dvi kelionės dienas dviese išleidome 12 eurų, sustabdėme 7 automobilius.
Stengsiuosi nuosekliai aprašyti visą kelionę, manau, istorijos vis įdomės.
Netyčia praleista Slovakija ir lūkesčius pranokusi Vengrija
Trečiąją kelionės dieną šiek tiek improvizavome. Pirmas sustojęs vairuotojas – baltarusis, važiuojantis į Juodkalniją, taigi turėjome rinktis ar išlipti kur nors Slovakijoje ir ieškoti įdomių vietų ar „praskipinti“ visą šalį ir išlipti Vengrijoje. Važiuodami dairėmės į susižavėjimą keliančius Tatrus, tačiau galiausiai nusprendėme nuvažiuoti toliau, išlipome Vengrijoje, netoli Budapešto, kur planavome rasti patogią vietą pasistatyti palapinei ir atsibudus anksti rytą pasiekti sostinę, nes pavakary nebuvo nei energijos, nei pakankamai laiko su milžiniškomis kuprinėm tąsytis po didelį miestą. Nakvynės paieškos buvo itin sunkios ir varginančios, aplink visur dirbami laukai aptverti tvoromis, kalnai kiek per toli, po ilgų klajonių galiausiai priėjome miškelį ir šalia jo šiokią tokią laukymę su visai neblogu vaizdu. Saulė jau leidosi, o jėgos baiginėjosi, todėl nusprendėme, kad atrasta vieta tobulai tiks nakčiai. Rytą vėl pabudome švieži. Gan greitai pasigavome automobilį į Budapeštą ir mums velniškai pasisekė, nes vairuotojas mus išleido pačiame miesto centre, prisėdome atsigerti kavos ir pasinaudoti nemokamu internetu, patikrinome pigiausius hostelius netoliese vietos, kurioje buvom, radome neblogą variantą centre už 24 eurus dviem ir nusprendėme, kad tai beveik Jackpotas, lauke buvo apie 35 laipsnius karščio, svilino saulė, ant mano kojų jau užsidėjo pirmosios pūslės, reikėjo pasivaikščioti be kuprinių, pasimėgauti dušu ir truputį atsipalaiduoti. Nepaisant sprendimo paišlaidauti ir bent dieną pabūti buožėmis, maistą kaip ir įprastai gaminomės patys, šį kartą „dujinę“ kūrėmės ne prie palapinės, o kambary, bet vis tiek buvo smagu. Kai užkandę išėjome apžiūrėti miesto, atrodė, kad skraidom, be kuprinių būtume nuėję, kad ir iki pasaulio krašto J. Šiek tiek pasivaikščiojome abejose miesto pusėse, pasėdėjome prie Dunojaus atsigėrėm pigaus, bet skanaus Vengriško vyno, nebuvome tikri, ar galima vartoti alkoholį viešose vietose, todėl pasiteiravome sutiktų pareigūnų, jie buvo paprasti, cituoju: „Galite gerti, jeigu neatrodysit kaip bomžai, niekas nebaus“.
Nors ir dieną miestas atrodė gražiai ir jautėmės jaukiai, vakare jo dvasią pajutome dar stipriau, ypač sužavėjo grupelė žmonių šokančių argentinietišką tango (žr. video). Taip pat, stebėjome plaukimo čempionato atidarymo ceremonijos repeticiją šalia upės ir „šokančių“ fontanų. Aišku, kaip ir visur, kur keliavom, mūsų nepralenkė lietus, tad turėjau progą pašokti naktiniame Budapešte.
Kad ir kaip reikėjo patogumų, vos pabudus rytą, norėjosi grįžti į kelią. Gan lengvai suradome išvažiavimą iš Budapešto link Balatono ežero, kiek sudėtingiau sekės kelyje, nepaisant didelio mašinų srauto, užtrukome pusantros valandos, bet pasirodo, laukti buvo verta – vengrų pora nuvežė mus į kažkada buvusį kempingą, kuris šiuo metu yra apleistas, tačiau įsitaisęs prie pat ežero, tai pasirodė tobulas variantas mums, rami vieta, vanduo, šiluma, nemokama ir pakankamai saugi vieta palapinei. Tokios patys savarankiškai tikrai nebūtume suradę, nes aplink Balatoną išaugę miestai ir miesteliai, kuriuose stipriai juntamas ramybės deficitas.
Taip jau atsitiko, kad netyčia prie Balatono užsibuvome ilgiau nei planavome. Kitą rytą tingiai ruošėmės iškeliauti, dar norėjosi pamirkti vandeny, pasimėgauti ramiu stovyklavimu, kai galiausiai susikrovėme kuprines ir išėjome, netyčia sutikome lenkų porą, kuri keliauja tokiu pačiu būdu. Kaimynai buvo pasimetę ir ieškojo vietos, kur galėtų pasistatyti palapinę netoli ežero, šiuo klausimu mes jiems jau galėjome patart, tačiau kelią paaiškinti buvo sudėtinga, tad visgi nusprendėme juos palydėti į mūsų buvusią stovyklavietę ir pasilikti dar vieną naktį.
Sau pažadėjome, kad kitą rytą taip „nelaginsim“ ir anksčiau pajudėsim į kelią, juk dar laukia mElejonas nuostabių vaizdų, todėl neverta prisirišt prie Balatono. Vakaras buvo visai smagus, gėrėm vyną, kūrenom laužą ir jame kepėme bulves, bendravom ir dalinomės keliavimo autostopu patirtimi, keista, tačiau susidarė įspūdis, kad mūsų požiūris daugeliu klausimų apie keliones stipriai išsiskiria.
Per keturias dienas sustabdėme 3 automobilius ir dviese išleidome apie 50 eurų. Kita stotelė – Kroatija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą